Augustės išpažintis

Augustė-Vedrickaitė2

2013-11-15

„Ateik ar atbėk, bučiuok ir apglėbk“, – duetu su Tadu Juodsnukiu miuzikle „Kartokite: MYLIU!“ įsakmiai suokia Augustė Vedrickaitė.

Veikiausiai dėl to, kad kaip dar legendiniai „Bitlai“ dainavo: „Viskas, ko jums tereikia yra meilė“.

Tačiau, „Meilė mus gali nuvesti į rojų arba į pragarą”, – įspėja žinomas rašytojas Paulo Coelho. Tad, gal neverta rizikuoti ir susipančioti šio kaprizingo jausmo grandinėmis?

O gal – ryžtis? Juo labiau, kad: „Kartokite: myliu!“ jau devintą mėnesį lietuvius agituoja tokio paties pavadinimo miuziklas. Užteks spėlioti, sprendimą teks priimti patiems!

Atsakymą pasufleruoti gali minėtas miuziklas. Apie patirtį meilės prisirpusiume projekte, prieš pat pasirodymą Šiaulių dramos teatre, trečiadienį pasakojo dainininkė Augustė Vedrickaitė. Juolab, kad šiame sceniniame veikale ji atliko meilės meduje bejėgiškai įklimpusios, valiūkiškos, svajingos Merginos vaidmenį.

auge

– Prisiminkite dalyvavimo miuzikle pradžią.

– Jo premjera įvyko 2012 m. kovo mėnesį. Šiandien miuzikle pasirodau septintą kartą (A. Vedrickaitė miuzikle vaidina pakaitomis su dainininke Šorena Džaniašvili – aut. past.), tad jau spėjau ne tik susigyventi su personažu, bet ir ne kartą jį transformuoti. Juk nesinori kaskart būti vienodai!

– Miuziklo žanre atverti talento versmes turėjote galimybę projektuose: „Velnio nuotaka“ bei „Muzikos garsai“. Palyginkite potyrius.

– Miuziklai mane tiesiog užburia! Dabartinis yra gana minimalistinis, bet anksčiau teko dirbti tokiame, kur reikia šokti, dainuoti ir dar vaidinti skirtingus personažus. Tačiau miuziklą „Kartokite: MYLIU!“ jaučiu labiausiai iš visų trijų. O iš visų personažų, kuriuos yra tekę įgyvendinti, būtent dabartinį – Merginos – esu tiesiog įsimylėjusi. Man jauku jį įkūnyti, be to mūsų atlikėjų kolektyvas yra puikiai „susilipdęs“, kaip Povilas Meškėla sako: „Čia yra „chebra“, todėl kaskart į pasirodymus važiuoju su džiaugsmu. Kiekviena kelionė – kaip susitikimas su senais, gerais draugais. Smagu dirbti su tokia šaunia kompanija.

– Kokią žinutę perduoda miuziklas – „Kartokite: MYLIU!“?

– Pasižiūrėk į save iš šono, įvertink kritiškai, bet neteisk, išmok būti ne toks griežtas sau. Geriau atleisk, nes kaip ir pats miuziklas parodo: nesi vienas darantis klaidas – jas darome visi.

Augustė-Vedrickaitė6

– Apibūdinkite  savo veikėją. Atskleiskite, ar realybėje labai nuo jos skiriatės?

– Ši veikėja yra labai gyvenimiška: ji lengvabūdiškai pasiduoda viliojančiai pagundai, skaudžiai klysta, o po to beviltiškai kremtasi, bet kartu ji moka ir stipriai džiaugtis gyvenimu. Taigi, ji visa savo esybe patiria įvairiausią gyvenimo spalvų gamą. Manau, dauguma joje gali atrasti dalelytę savęs. Realybėje patirti tokių dramų kaip neištikimybė, būsimo vaiko nepripažinimas – neteko, tad su heroje visiškai susitapanti negaliu, tačiau man artimas turtingas jos patiriamų dvasinių išgyvenimų pasaulis.

– Kaip sekėsi kurti Merginos vaidmenį? Iš kur sėmėtės spalvų?

– Kadangi Merginos drama yra labai gyvenimiška – didžiąja dalimi tai individualus tvarinys iš mano asmeninių gyvenimo patyrimų. O trūkstamos jausminės patyros sėmiausi iš draugų pasakojimų, televizijos laidų bei filmų. Visa tai padėjo praturtinti, išgryninti šį personažą.

– Kas pasirodymuose Jums būna sunkiausia?

– Be abejo – suvaldyti emocijas: labiausiai emociškai apkrauta dalis – kai duetu dainuoju su Povilu Meškėla: tekstas ir Povilo dainavimo maniera padaro tokį stiprų emocinį efektą, kad mane sugraudina iki ašarų. Dainuodama trečiame miuzikle patiriu aštriausias jausmų iškrovas: emocijos tiesiog sproginėja. Prisipažinsiu, scenoje ne kartą esu apsiverkusi. Bet tą minutę ši jausmų iškrova tinka, todėl netvardau savęs.

Augustė Vedrickaitė7

– Kokiai publikai skirta ši muzikinė meilės išpažintis?

– Tai nėra pigus, lengvai „sukramtomas“ ir „išspjaunamas“ „popsas“, kasdien mums brukamas televizijos. Žiūrovus įsivaizduoju kaip intelektualus, inteligentus, nusiteikusius išvysti bei išgirsti kokybišką lietuviško teatro meno kūrinį. Ypač svarbu ne tik klausytis, bet ir išgirsti nuostabių tekstų žodžius.

– Taigi, reikia dirbti ir žiūrovui?! Jis negalės tiesiog ramiai atsisėsti ir pūpsoti belaukdamas pramogų?

– Žinoma! Atėję čia nesitikėkite, kad viskas vyks pagal schemą: „atėjau, atsisėdau ir laukiu blizgučių“. Ne, to čia tikrai nerasite! Stebėdami miuziklą turėsite įsijausti, kartu išgyventi veikėjų dramas, išklausyti bei išjausti viską, kas pasakoma. Vaidybos čia minimalus kiekis, daugiausiai akcentuojami dainų tekstai, nuostabios melodijos. Žiūrovas turi kartu dalyvauti miuzikle, nes priešingu atveju liksime nei mes suprasti, nei žiūrovas gaus norėtą perteikti žinią. Todėl prieš eidami – pasidomėkite, kur keliaujate (juokiasi –aut. past.).

– Ar yra tekę pamiršti tekstą, patirti kitų scenos kuriozų? Kaip sukotės iš padėties?

– Be abejo, juk aš tik žmogus! Būna, taip įsijauti, įsiklausai į tekstą, kad kuriam laikui „iškeliauji“ į kitą erdvę. Įstabi muzika tave nuneša į svajų pasaulį, todėl ir negirdi kitų atlikėjų žodžių, tiesiog „pasiduodi“ gražiai melodijai. Būna, kad tekstas visiškai dingsta iš minčių – tada griebiuosi improvizacijos. Negerai, kai ateini į sceną ir pradedi galvoti: „Koks tekstas, koks tekstas?!“ – tada viskas žaibiškai dingsta ir būni priverstas kaip nors kapstytis. Tai daugeliui atlikėjų pažįstamas jausmas.

– Kokių nutikimų patyrėte miuzikle „Kartokite: MYLIU!“?

– Praeitame pasirodyme į ekstremalią situaciją mus pastatė pižono vaidmens atlikėjas – Darius Mickus. Tuo momentu, kai su Tadu baigėme dainą, scenoje iškart turėjo pasirodyti jis. O jo – vis nėra. Dingo. Prasmego skradžiai žemę. Tada mikliai su Tadu susižvilgčiojame: „Ką daryti?!“ ir ekspromtu puolėme vaidinti improvizuotą mizansceną: Tadas pradėjo nerimastingai klajoti po sceną – lyg kažko ieškodamas, o aš entuziastingai padėjau jam klaidžioti (kvatoja – aut. past.). Visgi į pabaigą dainos pradingėlis atsirado: įbėgo, pasirodė, o žiūrovai šio techninio nesklandumo net nesuprato. Kaip paaiškėjo vėliau, Darius tiesiog pagalvojo, kad jam ilgiau nereiks grįžti į sceną.

Augustė-Vedrickaitė3

– Kokioje neįprasčiausioje vietoje per visą karjerą Jums yra tekę koncertuoti?

– Kaip ir daugumai žmonių – tenka padainuoti duše, ar ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Už durų klausytojų visuomet susirenka. Kažkada tėvai juokavo: „Tavęs paprašyti padainuoti namuose, šeimos šventėse – yra sudėtinga, paklausyti galime tik tada, kai tu kur slapčiomis nueini ir užsidarai“ (kikena – aut. past.). O vieši koncertai dažniausiai vyksta tradicinėse scenose, televizijoje.

– Jaučiatės savo rogėse, ar norėtumėte išbandyti gebėjimus kitose srityse?

– Dainavimas įprastiniuose koncertuose ir vaidmens įkūnijiimas miuzikle – du visiškai skirtingi dalykai. Pastarajame – susikuri personažą ir tą minutę tu – nebesi tu. Kartais juk taip norosi paeksperimentuoti su savo gyvenimu ir pagalvoti, kas būtų, jei viskas būtų kitaip. Miuzikle mes turime tokią galimybę, o kartu ir neatitrunkame nuo savo specialybės – dainavimo, tad tikrai sėdžiu savose rogėse.

 

Skirmantė Javaitytė