Spalio 2 d. svaiginanti komedija „Klastingas tirpalas“ (rež. Ričardas Vitkaitis) išvys dienos šviesą!
Premjerinis pasirodymas bus pristatytas Tauragės komedijos žanro gurmanams.
Ką apie vaidinimą spektaklyje mintija čia vaidinantys teatro ir TV žvaigždės bei žinomi komikai: Ramūnas Šimukauskas, Džiugas Siaurusaitis, Eglė Mikulionytė, Darius Rakauskas ir Lina Rastokaitė?
Ramūnas Šimukauskas (Profesorius):
Ar sunku kurti šį vaidmenį? Nu nelengva, nelengva, nelengva. Juk tai vaidmuo apie klastingą tirpalą, tad klastingas ir vaidmuo!
Mano personažas Profesorius yra idealistas alkoholikas, siekiantos tiesos, gėrio, bet deja ne viskas šiame pasaulyje išeina į gera. Galiausiai jis supranta, kad tirpalas yra galingas ir jo nugalėti ar pergudrauti – neįmanoma, todėl reikia gilintis ne į tirpalą, bet į žmones. Beje, visos tos situacijos, kažkuria prasme, yra pažįstamos asmeniškai, tad kurti vaidmenį buvo lengviau.
Jeigu nėra grįžtamojo ryšio iš žiūrovo – reikia mesti tą spektaklį, nurašyti ir išeiti iš teatro! Juk tik žiūrovų reakcija įprasmina spektaklį!
Džiugas Siaurusaitis (Gatvės šlavėjas):
Vaidinu gatvės šlavėją, kuriam gyvenime pasitaikė proga pasitarnauti mokslui. Tiesa, jisai tą daro nelabai „įsiloginęs“, bet procesas jam patinka ir kiek tik gali, tiek prisideda prie mokslo (aišku, nedaug jis tą ir supranta savo riešuto dydžio smegenimis). Mano personažas geras, nuoširdus, susijaudinęs, visa širdimi atsidavęs moksliniams eksperimentams.
Į ką jis panašus? Viename tarybiniame filmuke buvo šlavėjas su ilgu, įliemenuotu, stipriai diržu suveržtu ploščiumi, jis dėvėjo aukštą kepurę su snapeliu ir turėjo iš šakų surišliotą šluotą, ištįsusiu kotu. Tas kiemsargis sėdi, sėdi, paskui po valandėlės atsikelia, pašluoja gatvę, vėl atsisėda vienas ant suoliuko ir tingiai skaičiuoja, kas eina pro šalį, mėtydamas šiukšles.
Kokią žinią ši komedija siunčia Lietuvos žiūrovui? Nieko nenorime pasakyti, jokios žinutės nenešame. Tai komedija!
Lina Rastokaitė (Moteris/ Gatvės šlavėjo žmona):
Vaidinu dvi moteris, viena jų – alkoholikė reziumuoja: „lyg ir galėjau sutvarkyti gyvenimą per alkoholį“, maždaug: o alkoholis, viltis sužibo! Kitai moteriai jis trukdo – šeimoje geriantis vyras, tad jokios vilties ji nemato. Dviprasmiškas dalykas. Paradoksas: alkoholis lyg ir turi teigiamų dalykų, bet jis visada laimės prieš žmogų. Visada. Nenugalėsi jo niekaip, niekada! Gersi, vadinasi „happy end‘o“ – nebus.
Man labai įdomi publikos reakcija, ypač po premjeros. Įdomu ką žiūrovas daro po spektaklio „Klastingas tirpalas“, sako: „einam, ta proga ir pakelsim“ ar visgi susimąsto: „nu, jo… Tai ta proga einam ir vistiek pakelsim“ (ironiškai juokiasi, – aut. past.). Aš neturiu iliuzijų, kad pamačius spektaklį kažkam pasikeis gyvenimas, įdomu tik su kokia nuotaika išeinama.
Darius Rakauskas (Profesorius/ Poetas):
Vienas mano personažas yra iš mokslinės inteligentijos – Profesorius, kitas – iš kūrybinės inteligentijos – Poetas. Abu ryškūs ir turi bendrą vardiklį – alkoholį, juos susiejantį tirpalo poveikio neabejotinumu.
Multiniuose filmukuose atrastume vaidmenų atitikmenis: Poetas atitiktų Ežiuką rūke, o Profesorius – krokodilą Geną.
Reikėjo paieškoti charakterio, juk spektaklio scenos trumpos – per 3 minutes reikia suvaidinti etiudą, kuriame charakteris būtų aiškus. Tai nepalyginama su draminiu kūriniu, kur charakteriai vystosi po truputį, o šiame spektaklyje reikia daryti anglišką „sketch‘ą“ – trumpą, humoristinį pasirodymą iki 5 min. Tarsi palygintume su žmogumi, prirašančiu 300 knygos lapų, ir su žmogumi, kuris ištaria vieną sakinį ir abu pasako lygiai tą patį. Čia esminis – suspaudimas.
Pagrindinio herojaus komiškumas tame, kad jis persisunkia idėja ir kovoja nelygioj kovoj, bet – kovoja. Ši kova turi labai daug prasmių. Ir kas yra pats tirpalas? Juo gali būti tirpalas, degtinė, gali būti manijos – bet kas. Tai amžinas mąstančio žmogaus bandymas suvokti aplinką, kurioje jis pats kažką sukuria ir paskui su savo kūriniu kovoja. Tarkim, sukuria globalinį atšilimą ir su tuo kovoja, sukūrė alkoholį – kovoja su juo, sukūrė ginklus – kovoja prieš ginklus. Tai bandymas fiziniu būdu sukurti harmoniją.
Eglė Mikulionytė (Profesoriaus asistentė):
Galvojant apie dusimą nuo tirpalo, pirmiausiai man iškilo klausimas: „O kokia moralės dvasinė kakava?“.
Mano vaidinama Profesoriaus asistentė yra pilka pelytė, užrašinėjanti jo eksperimentus. Moterėlė atsidavusi idėjai ir tikinti ja. Asistentė mato Profesoriaus pastangas, regi kaip jį tos pastangos žlugdo, tad dėl jo išgyvena, savotiškai ir myli. Vaidmuo dėliojosi labai lengvai, sunkumų nebuvo. Tai, žinoma, ir režisieriaus nuopelnas, nes jisai labai aiškiai, struktūriškai dėliojo mizanscenas.
Iš multinio filmuko Profesoriaus padėjėją atitiktų Papajienė – Papajaus žmona, tokia lengvutė, bet kartu ir reikli.
Komedija – labai sunkus žanras, bet specialiai juokinti ir tapti klounais nesinori, siekiame humorą pakelti į aukštesnę kartelę, kad „nenusibalvonintume“, „nenusiklaunintumėme“.
Liaupsių lietuviai nelabai dalina, o kritikuoti – visada pirmi, tuomet aš pasiūlau: atsistok ir padaryk, o tada ką nors kalbėsime.
XXX
Kaip baigsis ši daugybę žmonių įjunkiusi istorija? Ar pavyks sukurti neutralizatorių ir Mokslininkui tapti didžiuoju atradėju? Prie ko prives tirpalo C2H5OH+H2O vartojimas? Viskas paaiškės per „Klastingo tirpalo“ seansus:
SPALĮ
2 d. Tauragėje (Kultūros centras)
12 d. Alytuje (Miesto teatras)
14 d. Vilkaviškyje (Kultūros centras)
17 d. Kaune („Girstučio“ rūmai)
27 d. Elektrėnuose (Kultūros centras)
LAPKRITĮ
13 d. Šiauliuose (Dramos teatras)
14 d. Ukmergėje (Kultūros centras)
15 d. Kaune („Girstučio” rūmai)
20 d. Vilniuje (Muzikinis teatras „New York”)
22 d. Klaipėdoje (Koncertų salė)
24 d. Kaišiadoryse (Kultūros ir meno centras)
GRUODĮ
2 d. Panevėžyje (Bendruomenių rūmai)
4 d. Mažeikiuose (Kultūros centras)
8 d. Vilniuje (Muzikinis teatras „New York”)